Sen no Rikyū[1] visiems besidomintiems arbata yra gerai žinomas – jis yra vienas svarbiausių japoniškos arbatos cermonijos, chado (tiesiogiai verčiant iš japonų kalbos – arbatos kelias, mokymas) mokytojų, visiems laikams pakeitęs šį meną, įliejęs į jį daoizmo, konfucianizmo, dzen budizmo ir netgi krikščionybės elementų ar filosofijos. Būdamas labai jaunas (šešiolikos metų) jis įžengė į arbatos pasaulį. Sen no Rikyū buvo tas žmogus, kuris suprato, kad arbata gali būti daug daugiau nei tik gėrimas – tai gyvenimo kelias, jungiantis žmones iš visų visuomenės sluoksnių – nuo pirklių iki aristokratų ar karvedžių.

Sen no Rikyū kilo iš Sakai miesto, kuris Muromachi laikotarpiu (1392 – 1573 metai) buvo pagrindinis šalies komercinis centras. Žmogus, pasauliui žinomas kaip Sen no Rikyū, gimė Tanaka Yoshiro vardu, o jo tėvas buvo stambus pirklys. Nors šaltinių apie giminę ir nėra daug, tačiau manoma, kad šeima buvo turtinga. Kadangi Sakai miestui buvo suteikta tam tikra politinė laisvė, jį valdė miestiečių rinkta taryba ir jis buvo saugomas savos kariuomenės. Tokioje kitoniškoje to meto Japonijos aplinkoje užaugo būsimasis arbatos meistras ir tai stipriai paveikė jį kaip asmenybę.

Sen no Rikyū vardas daug keitėsi. Visų pirma, jam tarnaujant arbatos meistrui Takeno Jo-o, buvo vadinamas Yoshiro. Tačiau nuo dvidešimties metų sukakties jau naudojamas kitas, Soeki, vardas, kurio kilmė nėra aiški. Manoma, kad tai šis vardas gautas Sen no Rikyū praktikuojant dzen budizmą.

Teorijų, iš kur kilo visiems žinomas vardas Sen no Rikyū, yra tikrai nemažai, tačiau pačia tikėtiniausia ir logiškiausia laikoma yra ši - jis buvo suteiktas Toyotomi Hideyoshi 1585 metais surengus arbatos ceremoniją imperatoriaus rūmuose. Manoma, kad dėl to, jog tuometinis aristokratijos kodas neleido į rūmus įžengti žmogui su paprastu vardu ir be jokio titulo, o Toyotomi Hideyoshi šių  taisyklių labai paisė, kadangi buvo kilęs iš į karą rekrūtuojamų valstiečių šeimos.

sen-tea-300x176.jpg

Laiške, kuriame patvirtinamas leidimas arbatos meistrui vadovauti ceremonijai, jis vadinamas “Rikyū Koji”. Koji - titulas, skiriams dzen budistų vienuoliams, pasiekusiems nušvitimą. Taigi ši vardas pabrėžė ir jo svarbą, ir tuo taip jo asketizmą. Tokiu vardu jis ir tapo žinomas ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje.

Pirmasis įrašas apie Sen no Rikyū ir jo ryšį su arbata sutinkamas Matsuya  šeimos, gyvenusios Naroje, kronikose, padarytose 1537 metais. Tuo metu būsimam meistrui buvo tik šešiolika. Taip pat žinoma, kad tuo metu jis buvo dzen vienuolis Daitokuji šventykloje (priklaususiai Rinzai Dzen krypčiai). 1540 metais mirus tėvui, Sen no Rikyū prisiėmė Soeki (arba Hosensai) vardą ir tapo Takeno Jo-o, garsiausio to meto arbatos meistro, mokiniu.

Nuo to laiko Sen no Rikyū pradėjo eiti savo arbatos keliu. Svarbiausia buvo tai, kad Rikyū sugebėjo suderinti ir tai, kas grubu, ir tai, kas ištobulinta, išdirbta, kas aristokratiška ir kas paprasta, kasdieniška. Meistras išvystė tokią arbatos ceremoniją, kurioje žmonės galėjo parodyti savo jėgą ir turtus ramiai sėdėdami, gerdami arbatą, nors tuo pačiu būdami visiškai lygūs ir, kas be galo svarbu, sugebėjo įvairius, iš užsienio atsineštus elementus pakeisti bei transformuoti taip, kad jie atitiktų japonų mentalitetą, supratimą, paversti juos į tai, kas tapo išskirtinai japoniškos arbatos ceremonijos principais.

Prieš pasirodant Rikyū, arbatos gėrimas buvo tik aristokratijos užsiėmimas. Iki tol dubuo, skirtas vandens apvalymui, buvo tokioje vietoje, kad asmuo įėjęs į patalpą  atsigerti arbatos neturėdavo net pasilenkti  (taip buvo daroma ir nenorint ištepti brangių kimono). Rikyū variante vandens dubuo pastatytas taip, kad norint iš jo pasemti vandens reikia neišvengiamai pritūpti – jis tikėjo, kad tokia nusižeminusi kūno padėtis suartina žmogų su gamta. Toks dalykas (daiktų išdėstymas taip, jog tenka pritūpti, pasilenkti ir pan.) buvo tikrai drąsus, jei atėjęs svečias yra aukšto rango – pagal japonų papročius žemesnė tokios žmogaus kūno padėtis kito atžvilgiu yra prilyginama įžeidimui.

Tas pats principas buvo pritaikytas ir nijiriguchi, mažam įėjimui į arbatos namelį. Iki Rikyū pakeitimų, juo naudojosi tik žemesnio rango svečiai, o štai svarbūs svečiai įeidavo pro atskirą, tik jiems skirtą įėjimą. Rikyū pakeitė namelį taip, kad vienintelis įėjimas į erdvę tapo tik mažytis nijiriguchi – tokiu būdu norint patekti į arbatos kambarį, tekdavo pasilenkti. Meistras manė, kad nesvarbu, kokiai socialiniai stratai prikausai – tai reikėjo palikti lauke. Tokia atmosfera svečius kvietė susikoncentruoti tik į pačią arbatą, jos skonį, kvapus

nijiriguchi-300x200.jpg

Sen no Rikyū po truputį tapo garsiu žmogumi ir atkreipė į save galingųjų dėmesį. Oda Nobunaga, į kurio valdžią pateko Sakai miestas, paskyrė jį savo asmeniniu arbatos meistru. Tai buvo didelė garbė, kadangi šis karvedys tuo metu valdė didžiąją dalį Japonijos. Rikyū tuo metu jau buvo penkiasdešimt ketveri.

Chado svarbą karių klasei galime iliustruoti šiuo pavyzdžiu – pasižymėjusius Oda Nabunaga apdovanodavo specialiais (ir labai brangiais) arbatos puodeliais. Daugelis jų būdavo gaunami iš Sakai, o už tai atsakingas buvo greitai iškilęs karo vadas Kinoshita Tokichiro, vėliau gavęs Toyotomi Hideyoshi vardą. Po Oda Nobunaga mirties, jis perėmė valdymą, kaip ir aistrą arbatai, o Rikyū buvo apdovanotas žemėmis ir tapo naujojo valdovo arbatos meistru - tarp jų užsimezgė ypatingas ryšys.

tea-tools.jpg

Toyotomi Hideyoshi buvo ne tik neeilinis karvedys, bet ir diplomatas. Jis naudojo arbatos ceremoniją kaip įrankį susitarti su sukilusiais vasalais, formuojant sąjungas ar rengiant karus, ir visai tai dažniausiai vyko per Sen no Rikyū, kuris žinojo ne tik visus valdovo planus, bet net ir vedė korespondenciją bei derybas jo vardu.

Nors daugybėje istorinių šaltinių – laiškuose, kronikose, rašoma, kad Toyotomi Hideyoshi labai pasitikėjo arbatos meistru, tačiau šis valdovo įsakymu savo gyvenimą baigė atlikdamas seppuku – ritualinę savižudybę pačiam persipjaunant pilvą. Yra keli spėjimai, prielaidos, kodėl taip įvyko. Viena jų teigia, kad Hideyoshi įsižeidė, nes Rikyū atsisakė duoti savo našlę dukrą kaip sugulovę (tačiau tai mažai tikėtina – nėra įrašų, kad bent viena dukrų būtų netekusi vyro). Kita teigia, jog taip įvyko dėl to, jog Rikyū bendravo su krikščionimis tapusiais daimyo (liet. stambiais feodalais). Dar kita sako, jog dėl didelių aukų, Rikyū statula buvo iškalta ant šventyklos vartų, kas buvo didelis įžeidimas visiems aristokratams – jiems reikėtų eiti ar joti po meistro kojomis. Šios statulos galva buvo nukirsta ir demonstruojama ant tilto Rikyū mirties dieną, o vėliau nusiųsta šeimai. Deja, nėra iki galo aišku, kodėl po ilgos ir ištikimos tarnystės buvo priimtas toks sprendimas.

Sen no Rikyū visiems laikams pakeitė Japonijos arbatos ceremonijos tradicijas ir buvo labai svarbi istorinė figūra šalies suvienijimo procese. Tačiau pats meistras labiausiai vertino arbatos gėrimo meną, jo estetiką, ramų, subtilų ir išlaikytą grožį.

  [1]     Vardai rašomi pagal japonišką tvarką – pirma pavardė, tada vardas.

Straipsnio autorius: Vytenis Utaras | BalticAsia