Remiantis rašytiniais šaltiniais, arbata į Europą atkeliavo XVI amžiuje. 1559 metais dominikonų misionieriai Portugalijos karaliui rašė:
Kinijos kilmingose šeimose apsilankius vienam ar keletui svečių yra vaišinama gėrimu, vadinamu cha (lietuviškas tarimas "čia"). Cha yra truputį kartoko skonio, pagaminta iš tam tikrų, gydomųjų savybių turinčių, augalų mišinio.

Pirmieji portugalai į Kiniją atvyko 1516 metais, o 1557 metais gavo leidimą gyventi Makao saloje. Portugalija pirmoji iš Europos valstybių užmezgė prekybinius ryšius su Kinija. Įdomu paminėti, kad būtent portugalai, 1543 metais atvykę į Japonijos Tanegashima salą, atgabeno pirmuosius šaunamuosius ginklus užtaisomus paraku. Europa „dovanojo“ šaunamuosius ginklus, o Azija - arbatą.

Kadangi portugalai labai aktyviai prekiavo rytų Azijoje, natūralu, kad jie pirmieji susipažino su tų kraštų tradiciniais gėrimais, tame tarpe ir arbata, vadinama „čia“.
Visgi, didžioji arbatos kelionė į Europą prasidėjo maždaug šimtmečiu vėliau. XVII amžiuje portugalai prarado turėtas galias, o į rytų Indiją ir Aziją kelius pramynė naujosios galybės: Anglija ir Olandija. Olandijos Rytų Indijos Kampanija ypač skatino ir kūrė prekybinius ryšius su Java sala, Kinija ir Japonija. 1600 metais Olandijos laivas De Liefde prisišvartavo dabartinės Oita prefektūros Usuki miesto pakrantėje ir taip prasidėjo oficialūs Japonijos ir Olandijos diplomatiniai prekybiniai santykiai, kurie su pertraukomis sėkmingi plėtojami jau daugiau nei 400 metų.

Olandijos Rytų Indijos kompanijos laivai pirmąsias arbatos partijas atgabeno į Amsterdamo uostą, iš kurio arbata pasklido ir į kitas Europos valstybes: apie 1635 metus Prancūzijoje, o 1650 metus Vokietijoje ir Anglijoje. Verta pažymėti, kad tik Anglijos aukštuomenė ir karališkoji šeima arbatą gerdavo su cukrumi, kitose Europos valstybėse arbata vartota be cukraus. Kodėl? Tuo metu cukrus buvo ne ką mažesnė prabangos prekė nei arbata. Aukštuomenė visuomet žavėjosi prabangiais ir išskirtiniais dalykais, tad cukraus naudojimas arbatai gerti reiškė ypatingą statusą ir prabangą. Tačiau arbata nesugebėjo taip smarkiai paplisti Prancūzijoje ir Vokietijoje bei pakeisti šių šalių nacionalinių gėrimų – vyno ir alaus.

Rytinėje Europos dalyje, Rusijos imperijoje, arbata atkeliavo azijietiškos kilmės etninių grupių dėka. Rusiškai arbata vadinama „čaij“ ir skamba labai panašiai kaip kiniškas bei japoniškas arbatos tarimas „čia“. Taip yra todėl, kad arbata į Rusiją atkeliavo iš šiaurės Kinijos per Mongoliją ir Sibirą. Kitose šalyse žodis „arbata“ tariamas remiantis pietų Kinijos dialektu. Remiantis lingvistine analize, galima teigti, kad į „tea“ arbatos tarimą naudojančias šalis arbata atvyko jūros keliu iš pietinės Kinijos.
O kaip yra su lietuvių kalbos žodžiu arbata? Žodis arbata atkeliavo iš lenkų kalbos „herbata“, savo ruožtu kilusio iš lotyniško „herba thea“ (liet. vaistažolių arbata), savo sudėtyje irgi turinčio dėmenį „tea“.

Beje, tik Pietų Amerikoje arbatos pavadinimas nėra susijęs su anksčiau paminėtais žodžiais. Stimuliuojantis užpilas – „matė“ čia jau buvo vartojamas seniau, nei į žemyną atvežta mums žinoma arbata. Dabar įvairiose Pietų Amerikos vietose bet kuri arbata yra vadinama mate.