Arbatos kelias į Europą

žalios arbatos kelias į Europą

Remiantis rašytiniais šaltiniais arbata į Europą atkeliavo 16 amžiuje. 1559 metais dominikonų misionieriai Portugalijos karaliui rašė:

Kinijos kilmingose šeimose apsilankius vienam ar keletui svečių yra vaišinama gėrimu vadinamu cha (lietuviškas tarimas “čia”). Cha  yra truputį kartoko skonio pagaminta iš tam tikrų gydomąsias savybes turinčių augalų mišinio.

Pirmieji portugalai į Kiniją atvyko 1516 metais, o 1557 metais gavo leidimą gyventi Makao saloje. Portugalija pirmoji iš Europos valstybių užmezgė prekybinius ryšius su Kinija. Be to, įdomu paminėti, kad būtent portugalai 1543 metais atvykę į Japonijos Tanegashima salą atgabeno pirmuosius šaunamuosius ginklus užtaisomus paraku. Europa “dovanojo” šaunamuosius ginklus, o Azija “arbatą”.

Kadangi portugalai labai aktyviai prekiavo rytų Azijoje, natūralu, kad jie pirmieji susipažino su tų kraštų tradiciniais gėrimais tame tarpe ir arbata vadinama “čia.”

Visgi didžioji arbatos kelionė į Europą prasidėjo maždaug šimtmečiu vėliau. 17 amžiuje portugalai prarado turėtas galias, o į rytų Indiją ir Aziją kelius pramynė naujosios galybės: Anglija ir Olandija. Olandijos Rytų Indijos Kampanija ypač skatino ir kūrė prekybinius ryšius su Java sala, Kinija ir Japonija. 1600 metais Olandijos laivas De Liefde prisišvartuoja dabartinės Oita prefektūros Usuki miesto pakrantėje ir taip prasideda oficialūs Japonijos ir Olandijos diplomatiniai prekybiniai santykiai kurie su pertrūkiais sėkmingi plėtojami jau daugiau nei 400 metų.

Olandijos Rytų Indijos kompanijos laivai pirmąsias arbatos partijas atgabeno į Amsterdamo uostą iš kurio arbata pasklido į kitas Europos valstybes: apie 1635 m Prancūzijoje, o 1650 metus Vokietijoje ir  Anglijoje. Verta pažymėti, kad tik Anglijos aukštuomenė ir karališkoji šeima arbatą gerdavo su cukrumi, kitose Europos valstybėse arbata vartota be cukraus. Kodėl? Tuo metu cukrus buvo ne ką mažesnė prabangos prekė nei arbata. Aukštuomenė visuomet žavėjosi prabangiais ir išskirtiniais dalykais, tad cukraus naudojimas arbatai gerti reiškė ypatingą statusą ir prabangą. Visgi arbata nesugebėjo taip smarkiai paplisti Prancūzijoje ir Vokietijoje, bei pakeisti šių šalių nacionalinių gėrimų vyno ir alaus.

Rytinėje Europos dalyje, Rusijos imperijoje, arbata atkeliavo azijietiškos kilmės etninių grupių dėka. Rusiškai arbata vadinama čaij ir skamba labai panašiai kaip ir kiniškas bei japoniškas arbatos tarimas “čia”. Taip yra todėl, kad arbata į Rusiją atkeliavo iš šiaurės Kinijos per Mongoliją ir Sibirą. Kitose šalyse arbata tariama remiantis  pietų Kinijos dialektu. Tad remiantis  lingvistine analize galima teigti, kad į “tea” arbatos tarimą naudojančias šalis arbata atvyko  jūros keliu iš pietinės Kinijos.

O kaip yra su lietuvių kalbos žodžiu arbata? Žodis arbata atkeliavo iš lenkų kalbos herbata, savo ruožtu kilusio iš lotyniško herba thea (vaistažolių arbata), savo sudėtyje irgi turinčio dėmenį “tea”.

Beje tik Pietų Amerikoje arbatos pavadinimas nesusijęs su anksčiau paminėtais žodžiais. Stimuliuojantis užpilas matė čia jau buvo vartojamas seniau nei atvežta mums žinoma arbata. Dabar įvairiose Pietų Amerikos vietose bet kuri arbata yra vadinama mate.

Žymos: , , , , , ,
0